Indėnų istorija apie Victoria Amazonica vandens leliją:
Indijos mergina Naia ieškojo meilės – ir nors visi aplinkinių kaimų vyrai jai pasipiršo, jos netraukė. Mėnulyje ji atpažino savo mylimąjį, todėl užkopė į aukščiausią medį, bandydama pasiekti savo meilužį, tačiau to padaryti nepavyko. Ji pamatė savo meilės atspindį vandenyje ir nusprendė pabandyti pasiekti savo meilužį ežere, tačiau įkrito į vandenį, o jis buvo pilnas visokių pabaisų: roplių, krokodilų, gyvačių, piranijų, dėlių, kurios ją vijosi. Ji pasislėpė ežero dugne, purve ir ten rado saugumą, bet ten, vienumoje, tamsoje, sužinojo, kad tai lotoso sėkla, kuri užaugo su stiebeliu, pilnu aštrių spyglių, kad apsaugotų. ji.... ir ji lipa aukštyn iš gelmių, kol atsiveria šviesai. ir supranta, kad ji yra meilė ir šviesa, kurios jis ieškojo. Victoria Amazonica gėlė žydi naktį – ir taip naktį šoka su mėnuliu.
Senovės Egipto mitas apie mėlynąjį lotosą (mėlyną vandens leliją):
Visos egzistencijos kūrybiniame procese mėlynasis lotosas buvo egzistencijos variklis ir kūnas. Netrukus pasirodė mintis, kuri suvokė savo egzistavimą. Istorija skamba taip:
Kai nebeliko nieko, tik didžiulė tuščia moteriško potencialo jūra, iškilo molio kauburėlis ir išdygo idėja. Kai ji suprato apie savo egzistavimą, iš šios nebūties erdvės pradėjo kilti mažas mėlynas lotoso daigas. Kai jis sužinojo, kad kažkas iškelia savo daigą iš šio baseino, jis pražydo, o gėlėje buvo kūdikis Atum-Ra. Kai kūdikis atidarė akis, buvo šviesa. Visur, kur vaikas žiūrėjo, pasirodė šviesa ir pradėjo formuotis daiktai. Visa egzistencija tapo matoma, kai kūdikis suvokė save ir savo aplinką. Iš Nu, arba moteriško jau egzistuojančio principo, kupino potencialo, atsirado žemė, iš kurios egzistavimo išdygo daigas ir iš kurios kilo Dievas. Kai šis Dievas suvokė save, atsirado visa egzistencija. Taigi Mėlynasis lotosas simbolizuoja paties Dievo kūrybą. Simboliškai tai reiškia mūsų pačių kūrybą ir veiksmus, kurių imamės norėdami egzistuoti.
Kadangi Mėlynasis lotosas laikomas dievo kūnu, medžiaga, iš kurios gimė dievas, šio augalo naudojimas mus sieja su savirealizacija – nuo svajonių, nebūties sferų iki mūsų fizinio gyvenimo.
Šis Dievas turėjo poreikį būti su kitais, turėti vaikų, todėl jis pagimdė Dievus ir žmoniją iš Mėlynojo lotoso žiedų. Viena istorija pasakoja, kad jis verkė kurdamas žmones ir tenkinosi kurdamas dievus. Kadangi Mėlynasis lotosas išreiškia šią kūrybinę energiją, jį galima panaudoti seksualumo mene. Jį kaip afrodiziaką naudojo ir paprasti žmonės, tačiau Egipto elitas rengdavo specialius vakarėlius, kur pasipuošdavo dievų kostiumais, kad švęstų euforišką dieviškosios kūrinijos seksualinės energijos ekstazę. Įdomu tai, kad keletą dienų palaikius alkoholyje lotoso poveikis sustiprėja, o alkoholio – susilpnėja. Taigi šis augalas turėjo sukurti bendruomenę, artumą, suvienyti Egiptą kaip šalį kūnu ir siela.
Kuan Yin – budizmas – Kinija – lotosas
Sanskrito kalba Kuan Yin vardas yra Padma-pani, o tai reiškia lotoso gimimą. Beveik visuose piešiniuose ji vaizduojama sėdinti, stovinti ant lotoso, apsupta lotosų arba nešanti lotosą rankoje. Budizmo tradicijoje lotosas yra vienas pagrindinių tyrumo simbolių dėl to, kad ši gėlė išauga iš purvo – lotosas moko, kad mūsų širdis visada turi išlikti tyra kaip lotoso žiedas, net ir susidūrus su sunkumais, tamsa, vidinis ar išorinis „purvas“. Kuan Yin misija buvo suteikti meilę ir užuojautą žmonėms, kurie kenčia ir skęsta skausme.
Kuan Yin yra viena iš labiausiai paplitusių deivių, randamų Kinijos šventyklose. Ji vienintelė iš budistų dievų yra tik mylima (jos visai nebijoma), be to, ji laikoma kinų grožio idealu. Laikoma užuojautos deive. Teigiama, kad dėl savo atsidavimo budizmui ir meilei per savo žmogiškąjį gyvenimą ir gerų darbų, kuriuos ji padarė, ji pasiekė nušvitimą ir po mirties jos laukė Nirvana. Tačiau stovėdama priešais dangaus vartus ji išgirdo iš žemės sklindančius nevilties šūksnius. Ji grįžo į žemę ir atsisakė amžinosios palaimos atlygio, tačiau gavo nemirtingumo dovaną kenčiančiųjų širdyse. Kuan Yin yra vardo santrumpa, reiškianti „Ji, kuri mato ir girdi žmonių pasaulio šauksmą“.
Lakšmi – Indija – induizmas – lotosas
Lakšmi yra Viešpaties Višnu mylimasis. Ji yra viena populiariausių deivių induistų mitologijoje, žinoma kaip tyrumo ir gausos deivė. Lakšmi vaizduojama kaip keturrankė deivė, stovinti ant lotoso. Paprastai ją supa vienas arba su drambliais, kurie ją pašventina vandeniu. Ji taip pat vaizduojama masažuojanti Višnaus pėdas.
Lakšmio istorija taip pat žinoma kaip pieno vandenyno pavertimo istorija. Tai istorija apie dievų ir demonų kovą siekiant nemirtingumo ir deivės Lakšmi atgimimą.
Indrai, kario dievui, buvo patikėta apsaugoti pasaulį nuo demonų. Jis tai sėkmingai darė daugelį metų ir tai, kad Lakšmi buvo žemėje, užtikrino jo sėkmę.
Vieną dieną išminčius Indrei padovanojo šventų gėlių girliandą. Indra, nesuprasdama, kokios gėlės kariui, įžūliai numetė gėles ant žemės. Šis poelgis nuliūdino Lakšmi, todėl ji paliko dievų pasaulį ir apsigyveno Pieno vandenyne.
Be jos dievai prarado sėkmę.
Pasaulis aptemo, žmonės tapo godesni ir nustojo aukoti dievams. Dievai pradėjo prarasti savo galią ir demonai perėmė kontrolę.
Indra paklausė Višnu, ką reikėtų daryti. Jis sakė, kad dievai turi suplakti Pieno vandenyną, kad atgautų Lakšmi ir jos palaiminimus. Jis taip pat sakė, kad vandenyne yra ir kitų lobių, kurie jiems padės.
Tada dievai susirinko ir ilgus metus kartu suko vandenyną. Prireikė 1000 metų, kad kas nors iškiltų į paviršių.
Pagaliau ėmė kilti lobiai, tarp jų – lotoso gėlė ir ant jos stovinti nuostabaus grožio moteris. Tai buvo Lakšmi, kuris grįžo į žemę. Jos palaiminimu dievai nugalėjo demonus ir išvijo juos iš pasaulio.
Ši istorija moko, kad sėkmė ir gausa ateina tiems, kurie sunkiai dirba ir nuoširdžiai ieško pagalbos. Be to, tai mus moko, kad net tada, kai mums sekasi, neturėtume tapti arogantiški, nes sėkmė gali nusisukti.
2022-08-18