Skridau namo iš vieno dvasinio renginio. Gavau vietą antroje lėktuvo eilėje or kai atsisėdau pajutau tokį keistą jausmą lyg visata šią vietą man davė ne veltui. Pirmiausia pagalvojau, kad gal gausiu kažkokį apdovanojimą ir šalia manęs niekas neprisės ir galėsiu patogiai pasnausti per tris vietas. Bet lipant paskutiniems žmonėms šalia manęs atsisėdo žmonės ir supratau, kad klydau.
Į pirmą eilę atėjo vienas vyras su drauge ar žmona ir jie paklausė stiuardesių ar galėtų pasinaudoti WC, kol lėktuvas nepakilęs. Jos pasakė, kad taip, tik reikės palaukti, kol sulips keleiviai. Jie atsistojo laukti WC ir pastebėjo, kad pirmoje eilėje laisvos vietos ir paklausė, ar galėtų ten atsisėsti (nes norėjo sėdėt šalia, o kaip suprantu, gavo atskiras vietas). Stiuardesė atsakė, kad šios vietos kainuoja papildomą 20 eur mokestį ir jie nusprendė jas užsisakyti. Iš kalbėjimo manieros buvo aišku, kad šis vyras buvo protingas, pagarbus žmogus.
Jau atsisėdęs į tą vietą, jis žvilgtelėjo į piloto kabiną ir pasakė garsiai ir su nuostaba balse stiuardesėms „ar šiandien pilotė bus moteris?“ (čia tikėjausi, kad jis ją pagirs, tačiau sekančiu sakiniu stipriai pasikeitė mano įspūdis apie šį vyrą...) „Ar tai išvis saugu?“ Mano viduje kilo šoko jausmas. Mačiau, kaip stiuardesė šiek tiek susigūžė ir atsakė „ji yra labai patyrusi ir gera pilotė.“ Tada jis paklausė „Labai patyrusi? Kiek jai metų? Ji atrodo labai jauna... Ar kokių 40?”. Ties šia vieta jau norėjau rėkti, bet viskas, ką padariau tai prunkštelėjau ir pasukiojau galvą (taip, kaip darom sakydami „ne“). Prie manęs sėdėjęs vyras užklausė, ką tas kitas vyrukas pasakė, kad aš taip sureagavau, pasidalinau ir sutikau palaikantį žvilgsnį.
Stebėjau, kaip pasibaigus tam pokalbiui tarp šio vyro ir stiuardesės ji turėjo daryti tą saugumo šokį, kurį turi šokti stiuardesės prieš kiekvieną skrydį. Beveik niekada jau po ilgos gyvenimo skrydžių patirties nekreipiu dėmesio į tuos saugumo pristatymus, bet šįkart stebėjau labai atidžiai. Jos kūnas darė judesius, o veide buvo aiškiai matomas skausmas. Toks, kuriuo nusidažo veidas, kai norėtumei verkti, bet negali sau to leisti.
Pakilus lėktyvui užmigau. Pabudau kažkur po valandos. Ir gavau tokią aiškią žinutę, kurią turiu parašyti pilotei. Gerai, kad buvau nusipirkus rašiklį: galvojau, kad laukdama lėktuvo kursiu dainas, bet ne tiek daug ir sukūriau. Užtat tuo momentu supratau, kam tas rašiklis buvo reikalingas. Radau mažą lapo skiautelę ant kuriuos nei iš vienos pusės nebuvo prikeverzioti mano dainų žodžiai ir ėmiau rašyti (turiu teksto kopiją, nes pirma pasirašiau juodraštuką – bijojau pribraukyt šitoj žinutėj ant vienintelės popieriaus skiautelės, kurią turėjau). Tekstas buvo anglų kalba, bet dabar jį verčiu:
“Labas,
Norėjau išreikšti, kaip apgailestauju, kad tau tenka patirti neišmanėliškus komentarus iš m*sog*nistų vyrų dėl to, kad pasirinkai tapti pilote.
Aš tikiu, kad sekdama savo įkvėpimu tu pakeli ir įkvėpi moteris ir ypač mergaites, kurioms tenka patirti skrydį su tavimi.
Kai kurie silpni vyriški ego tame mato pavojų, bet tai yra labai reikalingas procesas pokyčiui, kuris šiuo metu vyksta kolektyve randant daugiau balanso po ilgos patriarchijos istorijos.
Visų šio pasaulio mergaičių vardu,
Dėkui”
Lėktuvui pradėjus ruoštis nusileidimui, sustabdžiau tą stiuardesę, kurią tikrai mačiau buvo paveikus ši situacija. Padaviau raštelį ir pasakiau „Čia ne šiukšlė. Čia yra žinutė skirta tau ir pilotei. Perskaityk ir jei pajusi, perduok ir pilotei.“ Stiuardesė padėkojo, perskaitė raštelį, labai šiltai man nusišypsojo, pasakė kad tikrai perduos pilotei, užtraukė šoninę užuolaidėlę savo erdvėje, ten pasikvietė kitas dvi stiuardeses ir kartu perskaitė žinutę. Mačiau kad ir rodė link to vyro kitoms stiuardesėms (matyt, aiškindama raštelio kontekstą). Sulaukiau šiltų žvilgsnių ir iš kitų dvejų stiuardesių.
Bet tada pradėjo eiti tokios mintys, kad turiu kažką pasakyt ir tam vyrukui. Ir pirmos mintys nebuvo labai gražios. Iškart galvoje suskambėjo mano mokytojo balsas su žodžiais iš vienos jo dainų „dabar yra šansas paversti savo nuodus perlais“. Supratau, kad noriu nubrėžti ribą, bet su meile.
Kai lėktuvas nusileido, surinkau daiktus ir kol laukiau, kol atidarys duris, stebėjau, kaip šis vyras renka daiktus. Kai jis viską surinko ir ramiai atsistojo laukt atsidarančių durų, jaučiau kaip kaupiant drąsą jam ištariau, kad noriu tau kai ką pasakyti:
„Dabar tu turi progą pasimokyti ir paaugti. Tai, kad ši moteris šiuo metu pilotuoja lėktuvą reiškia, kad ji turėjo savo moksluose ir darbe visą laiką rodyti aukštesnius standartus, nei dauguma jos kolegų vyrų. Ir tai yra dėl vyrų, sutiktų jos gyvenime, kaip mokytojų ar kolegų, kurie į moteris turi panašų požiūrį kaip tu. Labai tikiuosi, kad apsvarstysi mano žodžius ir savo požiūrį į moteris ir jei kažkada turėsi dukrą nemažinsi jos taip, kaip šiandien bandei sumažinti šią pilotę“
Jis atsakė „tu, matyt, negirdėjai pokalbio pabaigos, aš po to pasakiau, kad tikriausiai yra saugiau skristi su moterim ir viskas tebuvo juokas. Aš su stiuardesėm išsiaiškinau“.
Aš: „Tiesa, šios dalies negirdėjau, bet tokiu atveju tavo juokas nebuvo juokingas. Nes aš mačiau jų reakciją. Ir man nebuvo juokinga“.
Čia dar kartą sutikau lengvą palaikančią šypseną iš šalia manęs sėdėjusio vyro, o atsidarius durims, šis vyras su kuriuo kalbėjau šiek tiek pasitraukė į šoną ir ranka padarė gestą raginantį mane keliauti iš lėktuvo pirmiau jo.
Šiandien netikėtai Female Quotient grupėje FB pamačiau tokią statistiką
„Moterys sudaro mažiau nei 20 % visų aviacijos profesijų. Tik 5% piločių yra moterys, ir moterys sudaro tik maždaug 6% oro linijų CEO . <...>“
Šiek tiek sulaukiau kritikos, kad istorija atrodo netikra (na, to aš negaliu kažkaip pakeisti, tik patikinti, kad daug kas vyksta mano gyvenime iš šalies skamba daug netikriau, nei ši istorija 
) ir taip pat, kad atrodo, kad aš visus sutiktus žmones laikau kažkuo mažesniais už save. Tai noriu patikinti, kad taip tikrai nėra. Aš tiesiog tą dieną jutau kažkokį gilų įkvėpimą, susijungimą su savo siela. Daugumą dienų neturėčiau drąsos nė laiškiuko stiuardesei paduoti, jau nekalbant apie tai, kad kažką pasakyti tam vyrui. Ir aš nesitikiu, kad žmonės visi turi visada pastovėt už kažką kuo tiki. Iš manęs šiti du maži dalykai pareikalavo daug jėgų (rašydama laiškelį aš net apsiverkiau). Tai man asmeniškai ši istorija buvo apie tam tikrą baimės perlipimą ir tas man leido pasijusti šiek tiek stipresnei. O ko linkiu toms moterims, kurios perskaitys šią istoriją, tai neapkarpyt savo sparnų dėl baikščių vyrų komentarų.
) ir taip pat, kad atrodo, kad aš visus sutiktus žmones laikau kažkuo mažesniais už save. Tai noriu patikinti, kad taip tikrai nėra. Aš tiesiog tą dieną jutau kažkokį gilų įkvėpimą, susijungimą su savo siela. Daugumą dienų neturėčiau drąsos nė laiškiuko stiuardesei paduoti, jau nekalbant apie tai, kad kažką pasakyti tam vyrui. Ir aš nesitikiu, kad žmonės visi turi visada pastovėt už kažką kuo tiki. Iš manęs šiti du maži dalykai pareikalavo daug jėgų (rašydama laiškelį aš net apsiverkiau). Tai man asmeniškai ši istorija buvo apie tam tikrą baimės perlipimą ir tas man leido pasijusti šiek tiek stipresnei. O ko linkiu toms moterims, kurios perskaitys šią istoriją, tai neapkarpyt savo sparnų dėl baikščių vyrų komentarų.