Šiandien skridau lėktuvu. Lėktuve dažniausiai miegu, o jei būnu pabudus – ką nors kuriu. Šiandien buvo antras variantas. Prieš kurį laiką aš pradėjau žadinti viduje esančią deivę. Ir galiausiai supratau, kad pagaliau radau ją būtent toje vietoje, kur maniau, kad yra įrodymas, kad negaliu jos rasti...
Šiandien jaučiu taiką su savimi ir pasauliu. Bet tai vyksta ne kiekvieną dieną. Kartais jaučiu pyktį, baimę, nepasitikėjimą. Kartais jaučiu nerimą. Šiandien galiu būti labai draugiška, o rytoj noriu būti viena. Šiandien galiu priimti kritiką ar patarimus su meile ir dėkingumu, o rytoj įsižeisiu arba priimsiu tai kaip puolimą.
Dabar aš giliau suprantu, kaip tai nuostabu (tikiuosi, to nepamiršiu!). Tai cikliška, natūralu, gražu... Mano viduje vyksta gyvenimas, manyje – magiškos pasakos, ištisi pasauliai... Kartais vasara, kartais žiema. Kartais lyja, kartais šviečia saulė. Kaip gamta džiaugiasi lietumi, kuris laisto augalus (galvoju apie medį, kuris pyktų ant lietaus ar ant žiemos ir iškart atsiranda vidinė šypsena), taip ir aš vis labiau mokausi džiaugtis sunkesniais, tamsesniais pojūčiais. Nes po jų viskas visada ryškiau žydi.
Skaitau knygą apie moteris, lakstančias su vilkais. Ir ten parašytas atsakymas, kokia paslaptis, ko reikia norint įtikti aplinkiniams, ypač artimiems giminaičiams. Pastovumas – nuspėjamumas. Dažnai žmonės bijo dalykų, kurie juda ir keičiasi, jie nori, kad viskas būtų nuspėjama. Ir kokio nejaukumo įneša tie, kurie kasdien keičiasi, tobulėja, mokosi, krenta, kyla. Tikrai seniai patyriau, kad man neįmanoma būti tokioje būsenoje, kur visada šviečia saulė.
Tačiau šiandien suprantu, kad jei būčiau tokioje būsenoje, būčiau daug toliau nuo savęs, nuo laukinės deivės, kuri atėjo patirti pilną gamtos didybę ir gyvybę. Su lietumi, su naktimi... Svarbiau ne tai, kad lyja ar kad naktis. Nes lietus ir naktis baisūs tik tol, kol nenorime, stengiamės nuo jų pabėgti. O per lietų galima šokti, bendrauti su gamtos dvasiomis, kurios tik naktį pasirodo tamsoje. Viskas gali būti stebuklinga ir viskas priklauso nuo to, ar savo patirtį vertiname kaip neigiamą, ar kaip teigiamą. Be to, ten, kur visada šviečia saulė, greitai lieka dykuma.
Pastebėjau, kad kai priimu šią natūralią savo prigimties dalį, manęs nebeerzina tie, kurie, maniau, buvo kažkaip nepatogūs. Matyt, jie mane erzino, nes buvo nepatogiai kintantys, kai stengiausi išlikti kiek įmanoma pastovesnė.
Prieš kelias dienas kalbėjausi su lietumi :) Kol buvome kavinėje labai stipriai lijo, o mašina stovėjo už 20 min. Linas sako „gal reikia iškviesti uberį?“, aš sakau „kai išeisime iš kavinės, lietus liausis...“. Kai išėjome iš kavinės, beveik per stebuklą lietus iš tikros liūties pavirto į mažytę šlapdribą. Po kiek laiko lietus vėl sustiprėjo. Ir aš pradėjau bendrauti su lietumi. Sakiau "ką tu darai, mus šlapini? Gal palauk, kol nueisime iki mašinos, tada vėl galėsi lyti", ir lietus iškart liovėsi, buvo labai labai ramu, kai ėjome iki mašinos. Supratau, kad ta jo sustiprėjimo akimirka tebuvo pasisveikinimas :)
Kaip smagu pastebėti savo reakcijas ir matyti, kad nėra objektyvaus situacijos įvertinimo. Viskas subjektyvu, ir daug smagiau, kai tas subjektyvus įvertinimas teigiamas. Mintyse galime sukurti žvarbų lietų, kurio tikslas tik mus sušlapinti, kurio tiklas, kad sušaltume ir numirtume, arba tokį, kuris ateina palaistyti gėlių ir draugiškai pasisveikinti, pabučiuoti mūsų skruostus :) Tas pats su emocijomis. Jei ateina emocinis "lietus", prisiminus, kad jis atėjo palaistyti mūsų vidinį sodą, tai tas lietus nėra toks baisus, o gal net išmoksime jame šokti :) .
2019-01-14