Per korona ("karūnos") virusą mano įžvalgos apie karūnas
Aš bent 3 kartus gyvenime gavau tai, ką pavadinčiau karūnomis. Ir visada reaguodavau labai neigiamai. Pirmą kartą taip nutiko, kai ištekėjau už Lino ir gavau „Karalienės“ pavardę. Visi sakė „kokia graži pavardė“. O man atrodė „kokia nesąmonė“ – man atrodė, kad žodis „karalienė“ kažkaip kažką išaukština aukščiau už kitą, o aš to visai nenoriu, visi man lygūs. Ir man atrodė, kad priimti tokią pavardę prilygsta savęs vertinimui. Tada, gyvendama Anglijoje, supratau, kad žodis karalienė turi kitą reikšmę – „Katės mama“. Ši reikšmė man tiko daug geriau nei Karalienei. Taip ir susigyvenau su ta pavarde.
Tada, kai pirmą kartą per ceremoniją sutikau Liną mokytoją Roche, jis man ir Linui padovanojo tokią energingą karūną (beje, ji vadinama „korona“) darbui su augalais. Tai atsitiko naktį, kai jis mums dainavo ikaro, ir aš nelabai supratau, kas atsitiko, bet jausmas buvo gražus ir teigiamas. O kitą rytą mums paaiškino kas ta karūna - kad tai dovana, kuri padės lengviau bendrauti su augalais, bet turi ir tam tikrų apribojimų - 7 metus negalima maudytis sūriame vandenyje, naudok kambo. ir ilgai sėdėti saulėje neuždengęs galvos. Beje, jis irgi davė kažkokius nurodymus - kad aš turėsiu leisti Liną į džiungles ir pan. (kai šiaip jau buvau jį į tas džiungles įleidęs ir nebuvo jokio klausimo apie "nepaleisti"). Kaip aš buvau piktas. Man pasirodė taip kvaila, kad nepažįstamas žmogus, kurio aš nepasirinkau mokytoju (Linas išsirinko), iš pradžių manęs nepaklausęs padovanojo kažkokią karūną ir kartu su ja kažkokius apribojimus, o paskui kažko išmokė, tarsi. Negalėjau priimti sprendimų dėl savo gyvenimo. Ir net per tai labai stipriai pajutau, kad ta karūna padėjo palaikyti žmones jų procesuose, tai buvo pokalbis su tėčiu, kad pagaliau paleistų visas nesąmones ir tiesiog priimtų tai kaip dovaną.
Na, o pernai gimtadienio proga gavau dar vieną karūną. Nuo pat mažens Amerikos indėnai man rezonavo, kelerius metus internete žiūriu į jų galvos apdangalus ir seilėju. Pernai per gimtadienį Anglijoje Ieva man padovanojo tokį indišką galvos apdangalą. Iš pradžių džiaugiausi, bet jaučiausi labai nejaukiai jį dėvėdama, o paskui perskaičiau straipsnį, kad yra tam tikra nepagarba indų kultūrai, kai vakariečiai nešioja galvos apdangalus, nes jų nenusipelnė ir pan. Na, man tai atsiliepė ir Įdėjau tą galvos apdangalą į spintą ir daugiau nebeišėmiau... Iki šio karantino. Kai tvarkydama namus užsidėjau tą galvos apdangalą ir man taip buvo smagu, tai su tokia karūna ant galvos tvarkiau namus.
Ir tada aš perskaičiau nukreiptą informaciją iš sielos, kurios paskutinis įsikūnijimas buvo Amerikos indėnas, kur buvo labai gražiai paaiškinta, kad labai svarbu neapraudoti tų nuostabių civilizacijų, kurios patyrė kažkokių „nelaimingų atsitikimų“, nes jos nutiko taip, kad tam tikra informacija galėjo pasklisti ir nebebūti slepiama slaptose vietose. Ir priimdami tą informaciją leidžiame vykti natūraliai pasaulio evoliucijai. Be to, kas žino, galbūt praeitame gyvenime buvau indėnas ir tai buvo mano karūna, todėl mane tai taip traukia...
Supratau, kad visos tos karūnos – man duoti darbui įrankiai. Jie nėra koks nors savęs svarbos ženklas. Jie yra tiesiog įrankis, kurį galima naudoti tam tikrose situacijose ir, kaip ir bet kuris įrankis, kuris padeda. Kai einu dainuoti žmonėms, galiu stipriau susisiekti su augalais, naudodamas Roche man dovanotą karūną. Atlikdamas ritualus galiu susieti su savo protėvių išmintimi užsidėdamas tą indėnų karūną. O taip pat prisistatydama žmonėms, viešai pasakodama kokią nors patirtį ar dalindama informaciją galiu naudoti Karalienės pavardę. Nėra pavojaus susireikšminti, tiesiog naudoju visatos dovanas, kad galėčiau veiksmingiau perduoti informaciją ir energiją, galinčią padėti kitiems.
Beje, po šių suvokimų iš karto gavau progų patyrinėti šiuos suvokimus. Pirmiausia pamačiau Agnietos žinutę, kurioje ji galinčių pasidalinti istorijomis paklausė, kaip atkūrė santykius su artimais žmonėmis, su kuriais tie santykiai nutrūko. Stipriai jaučiau, kad noriu pasidalyti savo santykiais su mama. Tik pirmas jausmas buvo „gal galiu kažkaip anonimiškai?“. Agnieta sakė, kad jai labai patiktų ta autentika, kai žmogus prisistato savo vardu ir prideda nuotrauką. Sakiau, kad man reikia čia jaustis... Bet po kelių valandų supratau, kad jei noriu semtis įkvėpimo ne iš savo praeities versijos, kur turėjau nuo kažko slėptis, kur bijau savo vardo ir taip pat fotoaparatų blykstės, bet iš ateities versijos, kur visos baimės išsilaisvina, privalau prisistatyti kaip karalienė Viktorija. Taip pat nedvejodami pasidalinkite nuotrauka. Taip ir padariau. Dirbdama su augalais, eksperimentavau su koncentravimu į Roche dovanotą augalų vainiką (labai įdomus pojūtis, tikrai jaučiu ją, kai susikoncentruoju į ją) važiuodama dainuoti kitiems ir tyrinėti, kaip ir kada pojūčiai su Indijos karūna. davė Ieva. Paleidau tą pritarimo stoką ir baimę, kad kas nors manys, kad aš esu svarbus arba kad iškeliau save aukščiau už ką nors. Supratau, kad iš tikrųjų aš taip apribojau savo pasitikėjimą savimi dėl savęs svarbos baimės, kad tikrai buvau taip toli nuo įsivaizduojamo savęs svarbos, kad greičiau pateksiu į mėnulį... Be to, nesvarbu kaip aš save apribojau, buvo žmonių, kuriems aš pati vienaip ar kitaip atrodau sau svarbi... Nusprendžiau, kad svarbiausia, kaip jaučiuosi viduje. Na, Linai, jei aš susigadinsiu ir kažkaip peržengsiu savo svarbos ribą, paskirsiu tau pasakyti, kada man grįžti ant žemės. :)
2020-05-14