Užuojauta Hitleriui

Klausimas: "O štai žmogus, kuris dėl tam tikrų išorinių savybių turi galimybę panaudoti šimtus kitų būtybių, kad sumažintų nuobodulį? Ar Dievas priims jį kaip mylimą sūnų palaidūną, nors jis tiek daug gyvenimų sugriovė? tai mini apokaliptinis mokytojas, atsiųstas į žemę? didaktiniais tikslais? Kaip vertintumėte, pavyzdžiui, Stalino ir Hitlerio vaidmenis sielų žaidime?"

Mano atsakymas: „Žinoma, jūs sutiksite, net Stalinas ar Hitleris turi Dievą kiekvienoje savo ląstelėje ir nėra visiškai nieko, ką žmogus gali padaryti, kad Dievas jį labiau ar mažiau mylėtų, nes kaip ir bet kurį augalą Dievas myli akimirką, kai augalas yra tik sėkla, ir kai mažas pumpuras, ir kai jau pilnai žydi augalas, ir tada kai jau turi vaisius ir pan.

Ir neabejoju, kad daugeliui sielų Antrasis pasaulinis karas buvo be galo svarbus metas patirti įvairiausių potyrių, kuriuos kitu metu sunku patirti. Kiek žmonių iš tikrųjų yra patyrę, ką reiškia bijoti, mylėti, drąsiai rizikuoti viskuo (taip pat ir gyvybe) vardan svetimos gyvybės. Net ir tokios sielos „žaidimų aikšteles“ kaip koncentracijos stovyklos, Sibiras ar karo laukas, kur kai kuriems tikrai nebelieka vilties, kad jie iš ten ištrūks gyvi, leido mums, sieloms, patirti labai įdomių dalykų – tikrai net ir tokiose situacijose galima mokytis ir rinktis, dalintis meile ar baime su kitais, net ir tokia beviltiška situacija pasikeičia pasirinkus kitokį požiūrį – net jei rezultatas atrodo toks pat, pasikeičia esminis jausmas viduje.

Nuoširdžiai tikiu, kad sielos lygmenyje nėra tokio dalyko kaip sugadintas gyvenimas. Nes po tokios sielos patirties (kurią dėl tam tikrų priežasčių vėl pasirinko sielos lygmenyje), siela atgimė iš naujo, tik papildžiusi savo išgyvenimų bagažą. Be to, manau, kad viskas, kas įvyko Antrajame pasauliniame kare, buvo svarbu, kad žmonės šiek tiek sužinotų, kas nutinka, kai viena tauta ar žmonės išskiriami. „išaukštinami“, o kita sumenkinama – net ir dabar vis dar galima rasti daug žmonių, kurie vis dar nori gyventi tokioje atskirtyje. Tačiau Hitlerio, vokiečių ir žydų istorija šiuo metu yra tam tikras vidinis ar išorinis stabdis, kad labai daug tokių žmonių nepersistengtų. Juk tikrai mažai norinčių, kad tokia istorija pasikartotų – todėl nori nenori tai paskatino visą pasaulį šiek tiek giliau pasimokyti apie vienybę ir bendradarbiavimą, kad ir kokie skirtingi būtume.

Ir jei taip konkrečiai kalbėti apie Hitlerį, neabejoju, kad jį su absoliučia meile pasitiko jo sielos vedliai, kai jis mirė... tik jis pats galėjo save pasmerkti, apžvelgdamas savo gyvenimą, nuspręsdamas, ko išmoko, ko nebenorėtų pakartoti, ko jam dar reikėjo išmokti ir pan. Netgi tos sielos, kurios yra traumuotos žemėje patirtų išgyvenimų ir nenori sugrįžti po kažkokios „nesėkmės“, sielų pasaulyje priimamos su meile ir tiesiog keliauja ten apsuptos meile gydytis ir maudytis meilėje, kol jie patys nuspręs, kad norėtų dar kartą keliauti per išgyvenimus žemėje ar kur nors kitur.

Kartą per draugės Ievos regresijų seansus (ko nelabai dariau, nes nemanau, kad reikia gilintis į tokią tolimą praeitį, norint patirti tai, ką atėjai patirti šį kartą – bet kartais smagu pažaisti ) Mačiau gyvenimą, kai buvau kažkas panašaus į barbarų grupės lyderį. Toks, kuris joja per kaimus ir juos terorizuoja, visą kaimą išžudo kardu, prieš tai išprievartavęs moteris. – žiauriau ir negali būti. Ir žinote, kai buvau emociškai toje regresijoje, jaučiau tai, ką jis (na, aš tuo metu) jautė tame gyvenime, kai taip elgėsi. Tai buvo toks adrenalino antplūdis, stiprybės, nenugalimumo jausmas. Bet kiekviena siela yra patyrusi ir šią patirtį, ir tą, kurioje ji yra „aukos“ vietoje. Man tai buvo vienas įdomesnių praeitų gyvenimų tyrinėjimų, nes beveik visuose kituose, kuriuos tyrinėjau, aš buvau "nuskriaustoji“ ir tik tai pamačius gali sau pasakyti, kad va, koks vargšas. Niekada gyvenime nesu nieko nuskriaudusi, tai kas čia vyksta, kodėl man taip vis nutikdavo. Ir taip pradedam bijoti tos agresijos energijos. O jei supranti, kad mes visi buvome abiejose „barikadų“ pusėse ir kad valdžios troškimas bei su juo susijęs žiaurumas yra tiesiog infantilios sielos mokymosi dalis, galima pradėti į tai žiūrėti iš perspektyvos. ... Kaip į mažą vaiką. Na žinot kaip būna, tie vadinami „sudėtingieji dvimečiai“, kai dvejų metukų vaikai bando tampyti mamos plaukus, stumdo kitus vaikus ir visokios kitokios nesąmonės. Tai irgi mokymosi dalis, kad vėliau pamatytum, kad vis tiek smagiau pabučiuoti mamą, o nugriuvusiam padėti atsistoti...

2020-04-20