„Aš nesu piktas ir niekada gyvenime nebuvau piktas“ arba „Aš nesu emocionalus žmogus“. Frazės, kurias per pastarąsias kelias savaites girdėjau iš daugybės skirtingų žmonių. Dažniausiai vyrų. Ir kiekvieną kartą tai buvo pasakyta su labai įdomia energija – jausmas, lyg tai būtų visuotinai „teisinga“ poza, tačiau tai sakant balse buvo jaučiamas skausmas. Kai daug kartų visata kažką rodo, aš natūraliai pradedu tai tyrinėti... Tai šiandien parašysiu iš savo perspektyvos ir išgyvenimų apie pyktį, velnią, tamsiąsias energijas ir kitus bendrus dvasingų žmonių „priešus“.
Prieš 5 metus buvau Kosta Rikoje seminare „Meilės pabudimas“. Viena praktika buvo užmegzti ryšį su pykčiu ir rėkti, daužyti pagalvę ir pan. Tuo metu aš man buvo sunki ši praktika, aplinkinių žmonių piktos išraiškos buvo šiek tiek bauginančios, o visa mano išraiška buvo tokia netikra... Po šios praktikos vedlys Karamas pasidalijo apie savo ryšį su pykčiu. Apie tai, kad daugelis dvasingų žmonių (ir ne tik) mano, kad pyktis yra bloga emocija. Ir kad jis taip pat manė… ir reikėjo gilios praktikos, kad susijungtų su pykčiu. Tačiau dabar, iš visiškos ramybės būsenos, jei jis turi tokį ketinimą, jis gali visiškai susijungti ir per kelias sekundes išreikšti pykčio emociją. Ir iš tiesų, kai susijungiame su viskuo, kas esame, ir viskuo, kas yra (ir mumyse gyvena visa visata, taigi ir kiekviena kolektyvinės patirties emocija), turėtume sugebėti susijungti su šia emocija (ar bet kuria kita) ir išreikšti tai bet kurią akimirką. Jei negalime pykčio rasti ir su juo susisiekti, tai nereiškia, kad jo nėra. Tai reiškia, kad mes užslopinome ryšį su savo pykčiu ir nesugebame jo pajusti, tačiau jis ten kažkur giliai palaidotas ir ieško būdų išreikšti save. Kam priešinamės, tą sustipriname. Tas pasidalijimas man asmeniškai buvo viena iš svarbiausių to ritrito dalių. Sėkla pasėta. Ritrite apie meilę viena svarbiausių įžvalgų buvo apie pyktį. Skamba keistai.
Šiai sėklai sudygti prireikė laiko. Bet atėjo momentas, kai pradėjau pykti. Deivė Kali išmokė mane tai jausti. Manau, kad ne veltui vieni dvasiniai mokytojai ją laiko labiausiai mylinčia ir užjaučiančia deive, o kiti – juodosios magijos šaka, o tai labai pavojinga. Oi, kaip dramatiški buvo tie pirmieji pykčio išraiškos kartai, kaip stipriai jaučiau vidinį pasipriešinimą – žinojimą, kad toje situacijoje būtina tai išreikšti, kad išraiška tinkama ir taip pat programa, kad man blogai ją reikšti. Iš pradžių nežinojau, ką su tuo daryti. Kartą darbe buvo toks mėnuo, kai buvo daug streso, visokių nesąmonių, keli emociniai protrūkiai, kurių man gyvenime nebuvo nutikę. Visada buvau tokia nejautimo, užspaudimo ekspertė... Ir čia ta emocija pradėjo sprogti, nustojo veikti represijos. Nuėjau pas kinų medicinos gydytoją ir jam pasakiau, kad jaučiu pyktį ir kartais tai išreiškiu nevaldomai: užrėkiu ar pan. Tuo metu studijuodama kinų mediciną puikiai žinojau, kad pagal kinų mediciną tai susiję su kepenų meridiano disbalansu ir kad akupunktūra gali padėti atkurti pusiausvyrą. Tas gydytojas man pasakė „pasistenk nepykti“. Tą sekundę norėjau ant jo šaukti ar išeiti iš kabineto. Juk kaip tik taip ir dariau visa gyvenimą, buvau ekspertė ir dabar nebeveikia!!! Dabar suprantu, kad vėlgi atėjau pas kinų medicinos gydytoją, nes galvojau, kad jausti pyktį nėra gerai, bet kai jau nebegali jo nuslopinti, vadinasi, reikia kažką viduje tvarkyti... ir tas gydytojas buvo būtent tos mano dalies, kuri vėl norėjo sutvarkyti/užspausti, reflekcija. Juk Vakarų medicina taip pat turi gaires, kaip jaustis teisinga, o kas ne. O kai žmogus jaučiasi negerai, jį reikia tvarkyti (o jei paprasti metodai nepadeda, tai griebtis vaistų).
Ką daryti, jei tiesa yra neįtikėtinai prieštaringa? Jei emocija, kurią jaučiate, yra VISIŠKAI TINKAMA IR TEISINGA jūsų dabartinei akimirkai, atsižvelgiant į jūsų gyvenimo patirtį ir esamą situaciją? Vakar du kartus pajutau pyktį. Pirmą kartą tai buvo nukreipta į žmogų, kuris, mano požiūriu, naudoja dvasingumą, kad pabėgtų nuo realybės ir atsiribotų, išreiškus pyktį pirmiausia sau, pradėjau atjausti, tyrinėti ir supratau, kad pyktis kilo tam, kad pasidalinčiau šiais jausmais ( Kai tai supratau, liko tik dėkingumas žmogui, kuris sukėlė tą emociją, ir pačiai emocijai, kad paskatino imtis veiksmų). Antrą kartą paprašiau Lino surašyti tam tikrus dalykus. Tačiau tame prašyme buvo pykčio užuomina. Linas paklausė „kodėl tu man tai sakai pirmą kartą ir aš visiškai nesipriešinu ir sutinku, o tu išreiški tai su pykčiu?“. Toks klausimas buvo visiškai natūralus. O atsakymas buvo visiškai dėl mano asmeninės patirties – nes ta mintis/prašymas buvo kilęs ne kartą, bet aš vis slopinau, o kai buvo užgniaužta kažkas, kas yra mano vidinė tiesa, tai atsitiko, kad „sprogo“ iš pykčio: Pyktis tampa tramplinu veiksmams ir pokyčiams. Tai tikrai neturėjo nieko bendro su Linu, bet man reikėjo pagaliau išsakyti savo tiesą, kurią buvau užgniaužusi ir neišreiškusi. Abiem atvejais ne bėgdama nuo pykčio, jį slopindama, o su juo bendradarbiaudama įgavau naudingos įžvalgos ir naudingo postūmio tam tikriems veiksmams.
Oi, kaip lengva pasitelkus dvasingumą užsispausti ir pabėgti dar giliau nuo savęs. Traukos dėsnis, paleidimai, karminės transformacijos, sąmoningas žodžių vartojimas, kad nekurtume to, ko nenorime, augalai, viskas gali būti daroma su ketinimu NEBEJAUSTI taip, kaip jaučiamės, nes taip jaustis yra BLOGAI ir NETEISINGAI - taip ir toliau save apgaudinėjant. Ir kaip dažnai tada visos praktikos nurašomos kaip blogos, nes po jų jaučiamės BLOGiau nei anksčiau (tikriausiai todėl, kad jos iš tikrųjų pašalino tam tikrus blokus, kuriuos sukūrėme kovodami su emocijomis, kurios nusprendėme (tiksliau, kadaise mums buvo pasakyta) yra blogos). „Nepyk, geros merginos nepyksta“, „neverk, tikri vyrai neverkia“, „nejausk, sėkmingi žmonės to nedaro“ – suprask, tavo prigimtinė emocija yra bloga.
Ir ši programa turbūt labai anksti įsišaknijo. Galbūt, kai tau buvo pora metų, tavo tėvų gyvenime buvo drama, kuri turėtų kelti emocijas. Tavo mama ar tėtis užspaudė tas emocijas ir tu tai pajutai. Jautei, kad vyksta kažkas, ko neturėtų vykti. Ir pajutai pyktį, nes pyktis sako, kad kažkas negerai. Išreiškei pyktį ir ta išraiška sukėlė didelį susierzinimą tėčiui ir mamai, nes jie labai stengėsi nejausti, o vaikas vertė jausti. Be to, jei jie pripažintų, kad pyktį jaučia patys, nes jis kyla iš jų vidaus, o ne iš išorės, tektų pripažinti, kad jie nėra tas „geras berniukas“ ar „gera mergaitė“, kokiais bandė būti nuo vaikystės. Mūsų ego ieško bet kokio būdo apsaugoti mus nuo suvokimo, kad esame „blogi“, todėl ieško šios emocijos paaiškinimo, kuris leistų kažkaip išlikti gerais žinant, kad „tik blogi berniukai jaučia susierzinimą ar pyktį“, norime laikytis tiesos, kad „aš esu geras berniukas“. Ir tada jie nusprendė, kad tai, ką jiems sakai, yra ne apie juos, o apie tave. Tada jie pradėjo jau ir tau įrašinėti tą pačią programą. Kad kol jautiesi piktas, esi blogas berniukas ar mergina, kad tave reikia drausminti, gydyti, gelbėti ir pan.- gal labai greitai supratai, gal priešinaisi, kol pagaliau buvo įrašyta programa. O kai tai įvyko, tu atidavei didelę dalį savo autentiškumo ir vidinio kompaso ir užsidėjai netikrą, „teisingą“, „gerą“ kaukę.
Ir vis dėlto jautei tą kunkuliavimą kažkur giliai. Lankei praktikas su ketinimu nebejausti. Ir kaip supykai, kai pamatei, kad kuo daugiau praktikuoji, tuo labiau jauti! Kas čia per nesąmonė? "Kol nepadariau šios praktikos, jaučiausi geriau!". Taip. Praktika pradėjo griauti kliūtis ir apsaugas, kurias iškėlėte prieš save, savo sielą.
Ir tada ateina antroji dvasingumo panaudojimo užspaudimui banga. Jaučiu tai dabar. Bet vis tiek noriu išlikti „geru berniuku“. Kaip šį kartą tai gali paaiškinti protas ir ego? "Ši praktika buvo bloga." „Klaidingas vadovas“. „Jie atvėrė mane astralams, kur kaupiau tamsiąsias energijas“, „aš buvau apsėstas“, „per mane veikia velnias“, „tas ar tas žmogus siunčia man blogą energiją“ ir daug daug panašių dalykų. O kai suteikiate šiam žmogui įrankius atsikratyti tų „blogų energijų“ ar „apsėdimų“, jis net nenori to daryti, nes „Apsėdimas stipresnis už mane“, arba „niekas neveikia ir nepadeda“. Nes norint padėti, tikrai reikia prisiimti atsakomybę. Bet mes turime laisvę rinktis.
Kartą ėjau pro velnio statulą ir tai mane nervino, norėjau kaip nors jos atsikratyti. Po to kažkas prakalbo apie velnią ir aš supratau, kad jaučiu prieštaringą informaciją – kad suprantu, kad nėra velnio, kuris verčia mane kažką daryti ir tuo pačiu jaučiu kažkokį to velnio atstūmimą. Taigi nusprendžiau pasigilinti, o kas tai per velnias? Perėjau į meditacinę būseną ir tai man parodė, kad velnias yra žmonių, kurie nenori prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, žodžius ir mintis, kūrinys apie "čia ne aš, čia mane velnias suviliojo" ir tai yra tik toks atpirkimo ožys, energija, leidžianti žmonėms turėti laisvą valią būti auka. Kažkaip „na, jei nenori žiūrėti į vidų, tai tavo pasirinkimas, aš prisiimu atsakomybę už tuos tavo veiksmus, žodžius ir mintis“. Mačiau ištrauką iš serialo Liuciferis, kur "velnias" sako "mane labai erzina žmonės, kai kaltina mane dėl visų savo nesąmonių. Apskritai juk mano darbas buvo bausti tuos, kurie nusidėjo ir aš nekenčiau to darbo tai buvo mano bausmė – daug mieliau atostogaučiau, jei niekas nenusidėtų...“. Tada paklausiau "na, kas tie satanistai?" - atėjo atsakymas "tai žmonės, kuriems labai skaudu ir jie nori savo skausmą įprasminti. Kadangi jie nusisuko nuo Dievo, bandydami pabėgti nuo skausmo, jie nusprendė pasukti priešinga kryptimi. Tačiau ten nieko nėra. Nėra tikros energijos, ir jei jie iš tikrųjų sutiktų tai, ką jie bando iškviesti ir ką jie sukūrė savo mintyse, jie privarytų į kelnes. (čia pamačiau kitą sceną iš to paties serialo, kur Liuciferis pasirodė kažkokiai satanistų grupei, kuri bandė iškviesti velnią ir jie visi pabėgo iš didelės baimės). Žinoma, gali sukurti savo smegenyse, kad yra kažkokia tamsi baugi galia. Bet tai tik proto kūrinys - o protas kartais nesąmoningai sukuria labai keistas, baisias realybes...
Gerai, matau problemą, ką daryti? Pirma, turėsite atlikti vieną iš dviejų dalykų. Arba susitarkite su savo protu/ego, kad „blogos“ emocijos vis dėlto nėra blogos, ARBA paleiskite norą būti geru berniuku ar mergina ir leiskite sau kartais būti blogam. Na, o antroji dalis visai paprasta: išties, jei reikėdavo taip stengtis, kad nepajustum, matyt, natūralu yra tiesiog pasiduoti ir jausti. Leisk sau jausti. Leisti sau patekti į tą juodą, siaubingą emocijų duobę, leisti sau joje mirti. Ir pamatysite, kad už to visada slypi atgimimas. Pirmiausia svarbu išmokti būti tuo tėčiu ar mama, kuris dabar jau pasėdės su vidiniu vaiku ir jo emocijomis – kuris net ir tuo „sunkiu periodu“ išliks jam ištikimas ir nepaliks jo vieno sugalvoti, kaip. atsikratyti tų "blogų" emocijų, neteis jo, nesakys, kad kaip jaučiasi yra blogai.
Ir tai nereiškia, kad atlikę šią praktiką nebejausite tų „blogų“ emocijų. Dauguma žmonių turi ne vieną tų juodųjų skylių... Be to, viskas, kas jaučiama viduje, įskaitant ir ta „bloga“ emocija lieka tavo kompasu. Jos pasako jums, kai kur nors nebuvote autentiškas su savimi, ar su kitu. Tai leidžia per kontrastą atrasti savo vidinę tiesą. Tai skatina tyrinėti ir gilintis, tobulėti. Kiekvieną kartą pajutus „blogą“ emociją, tau tikrai įteikiama puiki dovana ir galimybė savyje ir tame „purve“ atrasti naujų lotosų ir perlų. Per tai jūs galite užsiauginti sparnus ir didžiulę atjautą sau ir visiems aplinkiniams – kiekvienam „tamsiam“ ar „blogam“ kampeliui savyje, visuomenėje ar astraliniame pasaulyje. Galite išmokti jausti meilę ir atjautą viskam ir per tai paversti net baisiausius dalykus į tai, kas jie visi yra giliausiame lygyje – meile ir šviesa. Tai viena stipriausių alchemijos formų... Ir vis dėlto tu esi laisva siela. Gali pasirinkti, ką jauti, nurašyti velniui, tamsos jėgoms ar savo vaikų netobulumui...
2020-09-01